1 puslapis iš 13 1234511 ... PaskutinisPaskutinis
Rodomi rezultatai 1 iki 15 iš 192

Tema: Turtai IX dalis

  1. #1

    Pagrindinis Turtai IX dalis: Klanų karai

    1 situacija: Pralietas kraujas pačią pirmą dieną.
    2 situacija: Išdresiruoti žvėrys.
    3 situacija: "Šešėlis".
    4 situacija: Pasala.
    5 situacija: Skaudi pergalė.
    6 situacija: Nelaukti svečiai.
    7 situacija: 40 galvažudžių.
    8 situacija: Paslaptingas daiktas - Relikvija.
    9 situacija: Legendinis kardas "Ringilas".
    10 situacija: Išdavikas.
    11 situacija: Svarbus sprendimas.
    12 situacija: Detektyvai.
    13 situacija: Spąstai.
    14 situacija: Titanas!
    15 situacija: Pralaimėjimo kartelė.. Atsitraukimas.
    16 situacija: Miško žvėrių antpuolis.
    17 situacija: Liko tik.. tik keturi..
    18 situacija: Naktis miške.
    19 situacija: Kristaliniai kalnai.
    20 situacija: "Šešėlio" susmukimas.


    Visi iš šiaurės iš pietų, iš rytų ir vakarų.. Visi bebaimiai kariai keliavo į neviltyje paskendusį miestą - Kortuvą. Į Reino štabą.
    Juos lydėjo luksis. Karys išgyvenęs ne vieną mirtiną kovą. Kartu su juo keliavo jo jaguaras - Rokis.
    Su jais keliavo ir dar vienas įgudęs karys, lengvais lankininko šarvais, lanku ir pilnu kapšeliu strėlių medžių šakomis šokinėjo Heinrich, o jam įkandin, jo sakalas vardu Mustangas.
    Sakalą taip pat turėjo ir mergina, kuri visiems einant ILGĄ IR TOLIMĄ kelią bėgo aplink grupę ratais nesustodama ir nešina lanką, didelę kuprinę pilną strėlių ir milžinišką kardą. Tai buvo aaalinikea, o prie jos skraidė jos sakalas vardu Kingas.
    Už jų dar taip pat didelis ginkluotų (arba ne) karių būrys.
    ....
    Galiausiai po 30 kilometrų kelio pėsčiomis būrys priėjo miesto sienas. Vartai buvo uždaryti. Ant sienų stovėjo du bokšteliai, o juose matėsi kažkokie tamsūs siluetai.
    - Sveiki, mes norėtume, kad jūs atidarytumėte vartus. - suriko aaalinikea.
    - ...a....e.....y....u....t....d... - girdėjosi kažkokie balsai.
    - Nieko negirdim! - suriko Pasauliokarlius.
    - Mh...... - vėl pasigirdo sargybinių sumurmėjimas. Bokšteliuose siluetai net nejudėjo. Lyg būtų užmigę.
    Heinrich ir luksis užtaisė lankus ir šovė į apžvalgos bokštus (2). Iš jų iškart išlindo po vieną žmogų. Vienas lankininkas, nusiridenes kuliaversčiu miesto siena ir nieko nelaukęs paleidęs strėlę į Heinrich. Šis vienu žingsniu jos išvengė, o iš kito apžvalgos bokšto išlindo karys visas apsikaustęs šarvais ir rankose laikydamas didelį vėzdą.

    Galvažudys "Strėlė"
    Galvažudys "Kūjis"

    Trumpai apžiūrėjo būrį ir šoko nuo kokių 10 metrų aukščio sienos. Nusileido įskeldamas žemę, truputį pritūpęs. Išsitiesė ir nužvelgė jus. Lankininkas jau nekrito jums į akis.
    - Aaa! - pasigirdo riksmas iš lankininko pusės.
    Atsisukote ir pamatėte krentantį kūną ir kraujo srovę tekančią iš jo. Žvilgsniai grįžo prie vyruko su kūju. Jis taip pat jau buvo bekrintantis, o jūs tik pamatėte šešėlį nulekiantį nuo jo. Apsižvalgėte ratu ir pamatėte beatsidarančius miesto vartus.
    - Prašom į vidų. - tarė vyrukas su gaubtu.
    - Tu turbūt būsi Reinas, ar ne? - tarė luksis.
    - Taip. Na, greičiau, kol niekas jūsų galvažudžiai apie tai nesužinojo. - skubiai tarė Reinas.
    - Apie ką? Apie tuos du negyvus?? Tu juos užmušei, š...šituo peiliu? Ne jokių strėlių ar ko kito? - paklausė McMartis.
    - Na, taip, o ką?
    - Oou... - nuėjo aidas per visą būrį.
    - Jis laksto kaip žaibas.
    - Neįtikėtina.
    - Nuostabu!
    - Užsičiaupkit! Klausimai vėliau, o dabar mums reikia kuo skubiau grįžti į bazę.
    - O kas jie buvo? - susidomėjęs paklausė Heinrich.
    - "Strėlė" ir "Kūjis". Vieni iš "Assassins" klano narių.
    ...
    Praėjo 15 minučių. Jūs jau namuose. Taip, dabar tai bus jūsų nauji namai. Kai norėsite galėsite grįžti į bazę.
    - Susipažinkite, čia Kristoferis ir čia Džekas, vadinkite jį "Pardavėju", taip pat jis yra puikus daktaras, tad prašau gerbti jį. Dabar atsiprašau, man reikia kai ką sutvarkyti. - tarė Reinas ir paliko jus. Bazės pagrindinis kambarys buvo didelis, o kiti tik šiaip sau. Šiaip išvaizda buvo skurdi, truputėli buvo vėsoka, gal net šaltoka, bet...
    ...
    - Eikit apsižvalygti. TIK NIEKO NELIESKIT! - tarė Pardavėjas.
    ------------------------------------------------------------------------------------------------
    Pasakokite..
    ------------------------------------------------------------------------------------------------

    *♣ -Būrys- ♣
    laksters [3]
    4DarkSide
    domantas122
    Dobis
    luksis [10]
    Agurecas
    Xuligans
    kasikas
    asas5555 [1]
    Auuriis
    Fanta*
    BiG CagneY
    BurnBuddy
    aaalinikea [6]
    Samag0n
    ArėjasI
    Linko
    justeluka
    Pasauliokarlius [4]
    Aurimasak [1]
    Žergonas
    danieliux007
    Heinrich [8]
    tiskutis [4]
    McMartis
    Lancia [2]
    rolios
    arunaas
    estera2121
    Marionete [4]
    BackOnTop
    DualLT
    Roric [4]
    Npc: Reinas [10]

    ♣ Gyvūnai ♣
    laksters - Katė: Dina
    Heinrich - Sakalas: Mustangas
    luksis - Jaguaras: Rokis
    aaalinikea - Erelis: Kingas
    Pasauliokarlius - Šuo: Garfildas
    Marionete - Šuo: Mauzeris


    *♣ -Priešai- ♣
    Npc: Galvažudys "Strėlė" [3]
    Npc: Galvažudys "Kūjis" [3]



    *♣ -Neutralūs- ♣
    Npc: Kristoferis [5]
    Npc: Pardavėjas


    ---------------------------------------------------------------
    Gyvas.
    Miręs.

    Gyvas.
    Miręs.



    Kita situacija: pirmadienį 18-22h.
    Paskutinį kartą redagavo Dariusxas : 2010-11-23 00:33

  2. #2

    Pagrindinis

    Susirinkimas, susirinkimas!!!! per visa kaima ėjo garsai. Visas mūsų kaimas nebuvo toks didelis. Bet dydis nesvarbu. Atėjau i susirinkima. Ir aš buvau vienas iš pretedentų į kaimo sargus. Nors ir nebuvau pilnai suaugęs, bet kovoti kovojau kaip tikras vyras. Prasidėjo rinkimai. Reikėjo nugalėti vadą. Iš išrinktų dvidešimt žmonių teliko tik 8. Tar jų ir aš. Iškart po tos užduoties buvo ištvermės testas. Reikėjo bėgti kiek ikabindamas. Iš 8 telikome 3. Aš buvau visas išvargęs. Taigi gavome leidima eiti miegoti ir pratesti rytoj. Begulėdamas apsvarsčiau daug dalyku. Vienas iš svarbiausiu, kad aš neskirtas kaimelio saugojimui. Buvo vienas didžiausių apsisprendimų mano gyvenime. Man reikėjo sugalvoti išeiti. Arba bėgti iš kaimelio ir nuliūdinti tik savo brolius, seseris ir tėvus. Antras: Psiduoti varžybuose ir buti dergiamu visa gyvenima. Arba laimėti ir kankintis su tuo borrin job. Pasirinkau bėgti. Galvoju galėsiu gyvenimu pasidžiaugti. Nes nervina tie giminaičiai. Atneška ta nupirk ta papjauk tą. Nu nervina. Taigi pabėgau.

    Po 2 metų:
    Aš gyvenau jau savo gyvenima. Niekas man nevadovavo. O tie kas vadovavo nužuydavau. Turėjau savo mergičką. Bet jinai man nepatiko. Jau užkniso 1,5 metų jau išsipisinėja iš manęs. Galėjau kamelyje pasilikti nors miręs bučiau vis geriau. Aš nelaimingas guliu lovoje tik BUMT BUMT į duris. Žmona iškart šaukia atidaryk. Greitai nubėgau. Kariai paaiškino kad man kviečia į kovas kažkokias. Nieko nelaukės sakiau taip. Pasiemiau savo kardą ir išvykau. Atvykęs į vieta sutikau daug žmonių ir tik vieną iš jų esu matęs. Tikrovėje ne per televizoriu . Iškart gavome kaip ištvermės testą nueiti 30 km. Ėjau ramei. Jau pripratęs prie tokių dalyku. Galų galiausiai priėjome miesto sieną. Bandėme susišnekėti, bet be kraujo nesusišnekėsi. Truputi kol jie kalbėjosi ėjau papisioti. Parėjas žiurių kažkoks naujas žmogutis prisijungęs. O tentie sargai jau died. Praeidamas dar biški paspardžiau viena iš jų. Kalbėtis su niekuom nenorėjau. Priėjome kažkokia skydine. Sakė gausime čia miegoti. Pradėjau juoktis. Durys kaip kokiems nikštukas. Tai kas ten per du lovos??? . Iėjus net išsigandau. Viskas atrodė nuostabiai. Kaip kokiuose rūmuose. Viska pašnekėjo ką reikėjo ir leido eiti pasivadaluoti po visa ta kažkokį požeminį miestą. Aš nėkur nėjau gulėjau lovoje išvertęs kiaušius ir viskas.

  3. #3
    Imperionas Samag0n avataras
    Prisiregistravo
    Jul 2010
    Vieta
    Sostine
    Žinutės
    136

    Pagrindinis

    Nu ka, atvykom i sita miesteli, nepamenu jo pavadinimo
    Atrodziau as kaip tik taip:


    Apsiziurejau musu skurdziojoje bazeje, sutikau kelis is musu burio, susipazinau ir t.t. Pradzioj nieko idomaus ir nevyksta, bet as dar vis negalejau patiketi kaip tas vyrukas, su vienu kiseniniu peiliuku nudure tuos milzinus ir stovejo sau sypsodamasis, buvau suzavetas juo ;p nuejau i savo kambari, nieko naujo, nusiemiau savo kovinius nagus, pasikisau po lova. Skydas atremiau i stala. Beveik nakti nuejau pasivaikscioti, buvo jau tamsu, girdejosi burbejimai ir t.t Turbut pirmaja diena niekam nesimiega ;D. Pakvepaves grinu oru nuejau i savo kambari atsiguliau, galvojau apie viska kas man gali nutikti, labai bijojau tiesa sakant.



    Uzmigau.zzZz
    Paskutinį kartą redagavo Samag0n : 2010-10-10 00:35

  4. #4
    Karžygys luksis avataras
    Prisiregistravo
    Sep 2008
    Vieta
    8 kilometrai nuo jūros
    Žinutės
    1,783

    Pagrindinis

    Ėjome visi kartu, bet taip jau gavosi, kad aš buvaupriekyje. Rokis ėjo pirma manęs. Jis buvo jau poros metų todėl galėjo puikiai apsiginti ir mano palieptas nužudyti. Taigi ėjome gan sparčiai ir jau matėsi, kad daugeli pavargo, bet tada jau pametėme miesto sieną. Kai priėjome Aaalinkea pašūkavo, bet niekas neatidarė, Tada iš strėlinės išsitraukiau vieną stėlę ir kartu su Heinrich paleidome jas į bokštą. Tada išlindo du "marozai" jie jau norėjo mus pulti kai vienas po kito griuvo ant žemės ir greitai mirė. Prieš mus stovėjo Reinas. Jis mus paskubino ir mes patekę miestan nuėjome neįsidėmėtinu keliu. Patekome į bjaurios išvaizdos slėptuvę. Aš laba itingėjau kažką apžiūrėti todėl kartu su Rokiu nuėjome į savo kambarį. Ten ant lovos išdesčiau visus savo ginklus. Tarp jų buvo Kardas, 3 kunajai, 3 šurikenai, lankas su 53 strėlėmis ir medžiotojo peilis. Pasimęs kardą Pradėjau jį galasti, nes mintyse kirbėjo mintis, kad kūjis ir tas su lanku bus nepatysstipriausi grupuotės nariai. Baigus galasti karda pasiemiau strėles ir kiekvieną jų pagalandau.

    (galbut tesiu)

  5. #5

    Pagrindinis

    Ėjome į tą kaimelį, ėjau vidurį todėl nebuvo labai baisu. Kaip priėjome miesto sienas mus niekas neįsileido, Aaalinkea pradėjo šūkauti, bet į mus tik paleido strėles. Mus pradėjo pulti kažkoki du "tipeliai", bet jie greitai mirė. Mes įėjome į kaimelį ir pasiekėme savo bazę. Aš nuėjau į savo kambariųką ir išsikroviau daiktus. Pažiūrėjau ar tikrai visus pasėmiau: Pragaro kirvis, lazda, medžiotojo peilis, astrus nagai ir 3 kunajai, na atrodo visus pasėmiau. Apžiūrėjąs ar viską pasėmiau susidėjau daiktus į kuprinę ir pasiruošiau rydienai. Tada nuėjau pailsėti.

  6. #6
    Karžygys tiskutis avataras
    Prisiregistravo
    Jan 2008
    Vieta
    Niusvil
    Žinutės
    1,815

    Pagrindinis

    ėjau apsižvalgyti ir nieko neliečiau
    Citata I kill U n00b rašė Peržiūrėti žinutę
    Turi vaiką/merginą?

  7. #7

    Pagrindinis

    Priėjusi prie vartų sušukau kad juos atidarytų, bet nieko neivyko. Henris ir luksis paleido strėles į bokštą. Iš ten išlindo du kovotojai, bet jie greit mirė. O tuo metu mano draugužis Kingas nuo manęs nesitraukė nė per žingsnį. Jis buvo mano draugas, geriausias draugas. Su manimi jis jau labai daug laiko ir atrodo, kad vienas kitą suprantame iš žvilsnio..
    Patekome į miestelį, o vėliau į nelabai jaukias sleptuves. Nuėjau į kamarį. Nusiėmiau sunkią, pilną daiktų kuprinę, pagalandau kardus, pašėriau Kingą ir tada pati pasiruošiau paoilsiuj. Po kelių minučių jau miegojau ir sapnavau sapnus..

    O čia aš
    Paskutinį kartą redagavo aaalinikea : 2010-10-10 17:37
    Citata tiskutis rašė Peržiūrėti žinutę
    Manęs reikia kovose, nes aš esu pats geriausias kovotojas šitame žaidime :]. Buvau juokingas kaip Henrikas, mokėjau skraidyti kaip luksis ir buvau piktas it aalinikea, todėl buvau lyderis

  8. #8

    Pagrindinis

    Sėdėjau namie ir galvojau kas manęs laukia Kortuvoje. Tas miestas tai juk banditų, žudikų ir plėšikų landynė, reikėjo pasirūpinti, kad galėčiau apsiginti nuo tų nelaimingų šunsnukių. Nusprendžiau nueiti į ginklų parduotuvę ir nusipirkti ginklų. Rinkausi ilgai, nes reikėjo tikrai gerų ginklų. Galų gale išsirinkau karo kirvį, medžiotojo peilį, 3 kunajus ir lazdą. Galvojau, kad dabar jausiuosi bent kiek saugesnis. Pasiėmiau kuprinę prikrautą maisto ir kitų reikalingų daiktų. Patraukiau į tą miestą su daug kitų drąsuolių nepabūgusių kovos. Priėję prie vartų laukėme, kol kas juos atidarys, bet niekas neatidarė matėme tik siluetus bokštuose. Luksis ir Heinrich paleido į juos strėles. Žinoma gavome ir atsaką, strėlė parlėkusi vos nepateikė į Heinrich. Po kelių akimirkų pamatėme krentančius du lavonas iš bokštų ir vartai prasivėrė. Iš ten išėjo Reinas nešinas mažu peiliuku.
    -Tu juos užmušei, š...šituo peiliu? Be jokių strėlių ar ko kito? - paklausiau.
    -O kaip kitaip jis labai lengvas.
    -Ouo.
    Tada visi pasukome į miestą, ten mus supažindino su pardavėju, kuris mus nuvedė į kambarius kur mes gyvensime. Gal buvo ir nepatogu, bet vis tiek geriau, negu klaidžioti šios dykynės gatvėmis.
    LTX 7 - N.E.M Hart
    LTX 8 - Joker Hart
    LTX 9 - tomis Hart

  9. #9
    Imperionas laksters avataras
    Prisiregistravo
    Nov 2009
    Vieta
    Radviliškis
    Žinutės
    112

    Pagrindinis

    Visur vaikščiojau ir žvalgiausi, niekas manęs nenustebino, nebent pardavėjas. Jis keistas ir atsargus. Vaikščiojau toliau po pilį, buvo neįtikėtina kad čia buvo šalta ir nešvaru. Kaip tik man tokia aplinka patiko.
    Aš atrodžiau šitaip:
    Kas čia dabar?

  10. #10
    Imperionas FanTa* avataras
    Prisiregistravo
    Nov 2009
    Vieta
    Žemaityja
    Žinutės
    155

    Pagrindinis

    Kai atejome i naujus namus siek tiek nusigandau kad cia reikes gyventi.Buvo saltoka,vesu,dregna.Susiradau savo kambariuka i savo ginklu lagamineli isidejau savo botaga su kurio nesiskiriuo jau keleta metu.Ir uz lovos pasidejau savo skyda.Atsiguliau i lova ir ziuredamas i lubas masciau kas vyks toliau ir uzmigau.

  11. #11
    Karžygys Heinrich avataras
    Prisiregistravo
    Apr 2008
    Vieta
    Jeigu čia užklydot
    Žinutės
    2,061

    Pagrindinis

    Aš - karys. Mano tikslas - susirasti gero užmokesčio duodantį darbą. Nesu materialistas, bet kovojimas yra geriausia, ką sugebu. O geriausia ką sugebi, visada reikalinga norint išgyventi. Konkrečiai iki galo šitos misijos nesupratau, bet iš senesnių kovų pažinojau Luksį, Alinkea, tad žinojau, jog šiame miestelyje ne šiaip kokia kvaila užduotėlė. Mačiau daug nepasiruošusių žmonių, kurie, be abejo, neišgyvens. Jie lengvabūdiškai pasirinko jiems per sunkų kelią, ir gali būti, jog jų kelias netoli baigiasi. Bėda ta, kad kelyje eismas vienpusis ir pasitraukti jau nebeįmanoma, nes būsi sutryptas minios. Bet mano galvoje apie pasitraukimą mintys nė nesisuko, aš mačiau savo kelyje tikslą. Kelias link jo vingiuotas, ir tie vingiai nenuspėjami, bet įmanoma jį pasiekti.
    Nors dabar mintyse, monologu, šneku gana protingai - iš tiesų esu lengvabūdiškas ir pernelyg drąsus kovotojas. Kovojant visada turiu tikslą pasilinksminti, labai retai kovas priimu rimtai. Gal dėl to ir išvengiu kovose rimtų sužeidimų? Juk gyvenimas turi būti linksmas. Svarbiausia, kad taip elgdamasis sau galo nepasidaryčiau.
    Kūnas gal ir tvirto sudėjimo, bet nežmoniška jėga girtis negaliu. Kovodamas visada rizikuoju ir kažkaip, lig šiol, ta rizika dar nepavedė. Dažniausiai stengiuosi pasinaudoti įvairiais triukais, vietoj to, kad priešininką įveikčiau tiesiog savo jėga. Nesenai įsigyjau lanką, bei šarvus, tai mano kovojimo stilius įgavo dar daugiau pliusų. Dabar aš labai pasitikiu savo jėgomis..

    Miesto siluetas tolumoje mane pažadino iš minčių. Kiek žinau, tas miestas neturėtų būti mum draugiškas, tad reiktų apsižvalgyti. Tai nusprendęs užsropščiau į medį, ir šokinėdamas nuo šakos ant šakos, stebėjau aplinką. Nuo šakos šūkčiojau ar saugu eiti. Jau vien mano šūkčiojimas, galėjo įspėti, bet apsimesdamas labai naudingu, aš visvien "žvalgiausi".
    Priėjus miesto vartus, nenuostabu, kad mūsų nekėtino įleisti. Aš ramiai prisėdau, bet supratęs, kad saulė spigina ir man su šarvais per karšta, užsimaniau įeit į miestą, bei atsivėsint kokiam nors pastato šešėlyje. Po kelių šūksnių, paleidau strėles į bokštelius. Tada sekė daug įvykių. Nušoko 2 pikti dėdės, pagal jų scenarijų mes turėjom mirti, bet tada atėjo dedė Reinas ir mes visi išgelbėti. Yay?
    Po kiek laiko atsidūrėmė požeminėje bazėje. Ten liepė apsižvalgyt IR NIEKO NELIEST. Stengdamasis nieko neliesti, virve prisirišau prie lubų, kitą virvės galą prie diržo, ir kabėjau ore. Kabėdamas žvalgiausi.
    Nu ne ne.. Juokouju. Vaikštinėjau po kambarį, bet nesijaučiau čia jaukiai. Nusiėmiau šarvus, nes po jais tikrai karšta, ir kolkas jie neatrodė reikalingi. Susipažinęs kur kas šiame kambaryje, aš išgėriau vandens. Tada prisėdau ir užsimerkęs pamąsčiau. Po to nusprendžiau praverti burną. Priėjau prie tiškios:
    - Sveikas. Ką tu?
    - Sėdžiu o tu?
    - Irgi,-tariau sėsdamasis.
    Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi, o aš sėdėjau ir mąsčiau apie ateitį.

  12. #12
    danieliux007
    Guest

    Pagrindinis

    atejau i savo kambariuka nustebau pamates kokia cia dykyne ,bet geriau negu misko akmenis.Pasidejau po lova savo ginklus: astrias kovos nagus, medini skyda ir lazda.Pamasciau apie tuos du kurie buvo bokste.Lankininkas ir Kujis.Jie gi buvo taip stipriai apsiginklave ,o atejo kazkoks senukas ir peiliuku juos primuse.Buvau be žado.Pagalandziau kovos nagus ir pagalvojau kad prie tu sienu galejome netekti gero draugo heinrich.Manau bus linksmi nuotykiai
    Paskutinį kartą redagavo danieliux007 : 2010-10-11 16:27

  13. #13

    Pagrindinis

    .... (situacijos istorija.)
    -Gerai, neliesiu - atsakiau aš ir nuėjau.
    Apžiūrinėjau aplinką,vaikščiojau po patalpas. Kadangi mano kardas dabar nebuvo labai aštrus,aš norėjau jį pasigaląsti. Vaikščiodamas lentynoje pamačiau kažką panašaus į galąstuvą. Priėjau ir pasigalandau kardą. Tik tada prisiminiau žodžius:
    -Tik nieko nelieskit!
    Tada greitai padėjau galąstuvą į vietą, kardą į makštį. Tikėkimės, niekas nepastebės kad paliečiau tą daiktą, ir dar jį panaudojau. Gerai, kad bent kardas aštrus, nes tokioje vietoje, kad pačią pirmą dieną mus jau užpuolė, galima tikėtis visko. Tada nuėjau žvalgytis toliau...

  14. #14

    Pagrindinis

    Tankaus ir niūraus miško pakraštyje stovi vieniša sodyba. Gan keista, nes iki artimiausio miesto bent diena kelio, bet neatrodo, kad šio namelio statytojams tai rūpėjo. Tvirtai sukalta ir gerai prižiūrėta tvora žymi teritoriją, kurioja šeimininkauja kažkokia šeima. Be namo stovi dar ir kletis ir sandėlys, bei dar keli ukinės paskirties pastatai. Šalia tvoros tolyn, palei mišką matosi suarta žemė - dirbamas laukas. Dalis vis dar apsėta kviečiais ir tai gana keista, nes ruduo jau įpusėjęs. Bet mes čia ne dėl to, mums svarbu tai, kas gyvena šiame name. Priartėjame prie tvoros ir matome geležimi kaustytus vartus, su gan neblogu užraktu. Jie mūsų nesustabdo ir judame toliau. Trumpam sustojame ir apsidairome, jau beveik tamsu ir danguje randasi vis daugiau žvaigždžių. Stiprus vėjas bando nulaužti tvirtas mežių viršūnes, bet ne taip lengva įveikti šiuos šimtamečius galiūnus. Taip pat šalta, neapsakomai šalta, nors oras nuostabus. Žvilgtelime ir į namą, jis gan didelis, bet visgi jaukus. Daugiau nelaukę judame toliau ir vėl sustojame prie pat durų. Jos puikiai sukaltos, matosi, kad gero meistro darbas. Taip pat jos simbolizuoja saugumą, tvirtas užraktas, rodos, apgins nuo bet kokių įsibrovėlių. Bet kaip ir vartai, durys mūsų nesustabdo ir mes keliaujame vidun. Nors esame čia pirmą kartą, bet elgiamės, lyg būtume savo namuose. Tamsoje orientuojamės puikiai ir patraukiame tiesiai į pagrindinį kambarį, iš kurio sklinda šviesa. Sustojame tarpduryje ir apsidairome. Kambarys apstatytas įprastiniais baldais, o vienoje sienoje yra įmūrytas židinys. Sausos malkos traškėdamos dega, o dūmų beveik nėra. Tai vieninetlis šviesos ir šilumos šaltinis pirmajame namo aukšte. Bet tai dar ne viskas, prieš židinį stovi paminkštinta kėdė, o ant jos ramiai snaudžia senyvas žmogus. Jo žila galva jau kiek pliktelėjusi, veidas išmargintas randais, viena akis uždengta raiščiu - taip, jis pusiau aklas. Taip pat jo veidą puošia ir dvi savaites neskusta barzda. Drabužiai kiek apdriskę ir seni, bet gan tvarkingi, kojos apautos megztomis vilnonėmis šlepetėmis. Galima pamanyti, kad senolis kiek apsileidęs, bet taip nėra, matosi, kad jis švarus, nagai nukirpti ir nuo jo nesklinda joks įtartinas kvapas, o ir drabužiai, nors iš tolo taip ir neatrodo, bet yra tikrai švarūs. Pats senelis neatrodo labai aukštas, o iš dabartinės jo išvaizdos net nepasakytum, kad jis kažkada galėjo būti karys. Ir tikrai, dabar senolis ramiai miega, o jo galva kiek palinkusi į šoną ir iš pražiotos burnos ant peties palengva teka seilės. Kažkas netikėtai baksteli senoliui į šoną. Šis vos vos pramerkia akį, tingiai nusivalo seiles į dešiniąją rankovę ir kiek pasimuistęs bei sumurmėjęs ir pačepsėjęs vėl pasineria į miego karalystę. Bet tas kažkas nepasiduoda ir vėl baksteli į šoną, bet šįkart stipriau. Atrodo pavyko, senolis lėtai pakrato galvą, pasigirsta tingus garsas:
    - Eeeeeeeeche mmamm
    Senasis dar kartą atsikrenkščia ir atsukęs galvą į tą pusę, iš kurios baksnojo vangiai pramerkia savo vienintelę sveiką akį. Iš pradžių vaizdas kiek miglotas, atrodo lyg per rūką, nes senolis vis dar apsimiegojęs, bet galiausiai jis išryškėja ir vyras pamato tris mielus veidelius, su pagarba ir susidomėjimu žvelgiančius į jį.
    - SENELI!!!! ,- surinka maža geltonplaukė žydraakė mergaitė, šokdama seneliui ant kojų,- papasakok mums kokią istoriją.
    - Aaaa, ką, ai istoriją. Gerai, tuoj ,- kiek nesigaudydamas prataria senolis, dėdamas ranką ant mergaitės galvos ir švelniai ją paglostydamas. Trumpam užtilo ir tada panirdamas į prisiminimus prabilo,- papasakosiu jums, kaip netekau savo akies. Oi tai buvo nuotykas, oi didis karas vyko tais laikais...
    - Ne, seneli,- pertraukė jį berniukas,- ne tą istoriją, tu mums ją pasakoji jau vos ne visą mėnesį, mes norim kažko negirdėto.
    - Ką, kaip ne ta istorija,- vėl nelabai ką suprasdamas murmėjo senolis.- Ech, na gerai, tada papasakosiu apie galvažudžių klaną, kuris terorizavo vieną miestą.
    - Valio, valio, nauja istorija,- choru sušuko abu berniukai, o mergaitė džiugai apsikabino senojo kaklą.
    - Na, klausykitės įdėmiai, nes tai buvo tikras nuotykis,- pradėjo senis,- tai vyko labai senai, kai aš pats buvau gal kokių dvidešimt penkerių, bet jau puikus kovotojas. Viskas prasidėjo senai ir toli toli, turtingoje ir nuostabioje šalyje, Kaleno mieste, jis buvo artimiausias miestas, esantis prie Kortuvo...


    Už sienos, iš gatvės, sklido keisti garsai. Jie buvo pakankamai garsūs, tad prižadino mane iš saldaus miego, na gal ir ne visai saldaus, žinant, kad vakar gėriau, na tiksliau gėriau tik pirmus penkis bokalus... o paskui tiesiog lakiau. Sunkiai pramerkiau akis ir tingiai apsidairiau po sujauktą ir netvarkingą kambarį.
    - Gerai, kad jį tik nuomuojosi ir neteks jo tvarkyti,- galvoje šastelėjo mintis.
    Apsiverčiau ant pilvo ir giliai pagalvėje panardinęs veidą apgraibomis pradėjau kažko ieškoti ant greta esančio stalo. Tarp tuščių butelių, neplautų indų, velniai žino kokių skudurų ir dar kitų šiukšlių, galiausiai radau tai, ko ieškojau. Tai buvo tamsiai rudas maišelis. Kiek pakilęs nuo lovos ir atsirėmęs viena ranka, su kita atrišau jį ir žvilgetėjau į vidų. Mano ir taip rūškanas veidas dar labiau susiraukė ir garsiai nusikeikęs šviečiau maišelį į sieną:
    - Po galais... baigėsi tabakas. Na, nieko nepaveiksi, atrodo, kad teks mesti rukyti.
    Iš po pagalvės išsitraukiau ir pypkę, ji taip pat pasekė tabako maišelio keliu. Atsikrenkščiau ir nusispjoviau už lovos. Galvą tiesiog plyšo iš skausmo ir buvau neapsakomai prastos nuotaikos. Barzda neskusta, juodi plaukai susivėlę ir riebaluoti, pats jau seniai nesimaudęs ir dar kamuojamas pagirių. Taip, tai buvo mano prasčiausi laikai. Bėgdamas nuo praeities demonų, persekiojamas košmarų ir iliuzijų aš be tikslo klaidžiojau po pasaulį. Iš šalies į šalį, iš miesto į miestą. Nuolat nusigerdamas aš tikėjausi, kad užsimiršiu praeities siaubus, kad bent valandėlei rasiu ramybę, Bet jie grįždavo, kai tik prablaivėdavau. Jie visada grįžta, nuo jų nepabėgsi, gali tik išmokti gyventi su jais, bet aš tada to nesupratau, maniau, kad išeis pasislėpti. Taip ir keliavau per miestus, niekada ilgai neužsibūdamas vienoje vietoje. Apsiimdavau dirbti keistus ir rizikingus darbus, skolindavausi pinigus iš vietinių banditų, kad tik galėčiau nusigerti ir pasinerti į palaimingą užmarštį. Ir kai atrodydavo, kad tuoj įkliūsiu dingdavau be pėdsakų. Šįkart mieste užsibuvau gan ilgai, maždaug tris savaites. Žinojau, kad jau metas iškeliauti.
    Kambario savininko ir banditų nebeįtikinsiu, kad sumokėsiu netrukus. Sėdėjau ant lovos susiėmęs už skaudančios ir pagiringos galvos. Galiausiai pakilau ir pradėjau rinktis savo daiktų likučius. Akis vis užkliūdavo už tuščio kardo dėklo. Jis buvo tuščias, nes prieš savaitę visai baigėsi pinigai ir aš jį pardaviau lombarde, vien tam, kad galėčiau bent porą dienų nusigerti. Nesvarbu, kad tas kardas buvo mano gimtosios šalies kalvių pasididžiavimas ir kainavo milžiniškus pinigus. Nesvarbu, kad mokėjau juo naudotis tobulai, nes mane mokė geriausi meistrai. Pardaviau jį už kelis varganus auksinius, vien tam, kad dar porą dienų nebūčiau blaivas. Galiausiai daiktai buvo paruošti ir aš iš po lovos ištraukiau paskutinį. Tai buvo medžiotojo peilis, vienintelis man likęs ginklas, bet mano rankose jis buvo pakankammai pavojingas. Ant nugaros užsimečiau maišelį su savo daiktas, peilį įkišau į dėklą ir prisitvirtinau prie diržo ir jau norėjau traukti link durų, kai staiga pasigirdo beldimas ir gan šiurkštus balsas, klausiantis ar aš viduje. Nežinojau, ar tai kambario savininkas, norintis mane išmesti, ar tai banditai, norintys arba pinigų arba mano galvos. Žinojau tik tiek, kad man buvo pats laikas dingti. Nieko nelaukęs suskubau prie vienintelio lango kambaryje. Daug nesidairęs šokau pro jį. Dėl pagiringos galvos daug nemasčiau, o reikėjo. Juk buvau antrame aukšte. Visgi man pasisekė ir nusileidau ant kažkokių maišų ir nelabai tvirtos tuščios dėžės. Skaudėjo, bet dėžei pasisekė mažiau. Atsistojau ir apsivaliau dulkes, nors tai nelabai ir davė naudos, dvokiau kaip reikalas. Atsargiai apsidairęs išlindau iš skersgatvio ir patraukiau link miesto vartų. Man išeinant, mane įtariai nužvelgė budintis sargybinis, bet man tai nerūpėjo. Keliavau toliau, kur akys mato ir kur kelias veda.
    Keliavau jau kelias dienas. Vis tuštinau savo alkoholio atsargas, o miškas kuriuo ėjau, atrodė be pabaigos. Šįkart alkoholis nelabai ir padėjo, nuolatos atrodė, kad tuoj kažkas iššoks iš krūmų, kiekvienas šnaresys buvo įtartinas, o mano ranka nuolat gniaužė peilio rankeną. Atrodė, kad mano košmarai pagaliau mane pasivijo ir kad gyvas iš šios tankmės nebeišeisiu. Nuolat kamuojamas baimės ir persekiojimo jausmo palengva keliavau tolyn, kol galiausiai vieną tamsią naktį išnirau iš miško ir priekyje pamačiau stūksantį didelį miestą. Atrodė, kad pagaliau man šiek tiek nusišypsojo sėkmė. Nieko nelaukęs patraukiaukiau link sienų. Pakeliui susiverčiau paskutinius du alkoholio butelius ir svirduliuodamas kėblinau pirmyn. Galiausiai pasiekiau miesto sienas, bet mane pradėjo pykinti, tad ranka atsirėmęs į šaltą akmenį vėmiau kiek tik išgalėjau. Galiausiai pykinimas praėjo ir rankove valiausi burną, kai staiga pajutau kažką už nugaros. Iš kažkur atsiradęs adrenalinas padėjo sureaguoti laiku ir išsitraukęs peilį dūriau už savęs. Visgi, kažkas jį atmušė ir pajutau stiprų smūgį į nugarą, kuris nuvertė mane žemyn. Krisdamas susitrenkiau ranką ir paleidau iš jos savo medžiotojo peilį, net nemačiau, kur šis nukrito. Greit apsiverčiau ant nugaros, o priešais mane jau stovėjo kažkokia žmogysa ir iškėlusi kalaviją rengėsi mane nusmeigti. Daug kas paisrodė mano mintyse mirties akimirką, bet mano gyvenime tai buvo tik viena iš daugelio. Jau ruošiausi kažką daryti, kai staiga tai žmogystai už nugaros pasirodė dar vienas siluetas. Neapsakomai greit blykstelėjo peilio geležtė ir kūnas susmuko priešais mane. Mano išgalbėtojas palinko prie manęs ir aš pamačiau jo veidą. Nežymiai šyptelėjęs jis ištiesė man ranką, padėdamas atsistoti. Numušiau ją šalyn ir sunkiai pakilau.
    - Bučiau ir pats susitvarkęs,- sumurmėjau gan atšiauriai, be lašo dėkingumo.
    - Ką gali žinoti,- atsakė paslaptingasis žmogus ir paklausė,- kas tave avedė į šį mirties miestą?
    - O tai tikrai ne tavo reikalas,- vėl atkirtau,- kur noriu ten ir einu.
    Stojo tyla. Murmėdamas ir svirduliuodamas susiradau savo peilį ir kelioninį krepšį. Vėl užsimečiau jį per petį ir ruošiausi eiti prie vartų, kai staiga tas žmogus, visą šį laiką tik mane stebėjęs sušuko:
    - Pala, tu atrodai kaip kažkas, kam reiktų pinigų, o ir iš pažiūros moki kautis. Aš kaip tik turiu tokį darbelį.
    Aš sustojau ir mano galvoje kovėsi įvairios mintys. Vienos ragino eiti toliau, kitos išklausyti pasiūlymą, buvo net tokių, kurios viliojo jį nudėti. Galiausiai atsisukau į jį ir paklausiau:
    - Kiek mokėsi?
    - Haha,- nusijuokė jis,- tau net neįdomu, ką teks daryti? Na, nesvarbu, atlygis bus milžiniškas, pakaks visam gyvenimui, bet yra viena salyga.
    - Man nerūpi kas tai bus, jei tik moki daug,- atkirtau
    - Na vistek, turėtum ją išgirsti.- tesė nepažįstamasis.- Vienintelis dalykas, kurio prašysiu, tai nebegerk.
    Mano veidas apsiniaukė. Rimtai susimasčiau. Visgi galiausiai nugalėjo sveikas protas ir aš pratariau:
    - Tebunie, priimu tavo pasiūlyma.
    - Puiku, eime tada, į būstinę ir beja, vadink mane Reinu.
    - O aš Roric,- ištariau jausdamas, kad mano gyvenimas pradės keistis. Buvo baugu, bet jau kaip ir buvo laikas, baigti šią apgailėtiną egzistenciją.

  15. #15

    Pagrindinis

    Už gero pusvalandžio jau buvome bazėje, Reinas man ją aprodė, supažindino su Kristoferiu ir "Pardavėju", parodė mano kambarį ir liepė eiti nusiprausti. Išsimaudęs ir nusiskutęs jaučiausi daug geriau, man buvo atnešti nauji ir švarūs drabužiai. Buvo neapsakomai malonu pasikeisti savo skarmalus į kažką naujo. Galiausiai susėdome vakarienės ir Reinas man viską papasakojo: apie miesto padėtį, žudikų klaną, užmokestį ir panašius dalykus. Galiausiai dar pridėjo, kad už poros dienų čia atvyks nemaža žmonių grupė, pasamdyta tam pačiam reikalui kaip ir aš, o iki to laiko aš galiu pasiilsėti ir atgauti jėgas. Galiausiai pokalbio temos išsisėmė ir buvo jau vėlu, kokia trečia nakties, tad pakilome eiti miegoti. Bet prieš pat Reinui dingstant už kampo šis dar atsisuko ir paslaptingu balsu pridūrė:
    - Kai atvyks tie žmonės, nepasitikėk niekuo.
    Man nespėjus atsakyti jis dingo už sienos, o aš kiek pastovėjęs patraukiau į savo kambarį. Atrodė, kad šiandien sutikau naują draugą, bet ateitis parodys, taip pat kiek neramino ir jo žodžiai apie pasitikėjimą kitais, bet buvau per daug pavargęs ir dar kiek apgirtęs, tad daugiau nebesukau galvos ir tiesiog kritau į savo lovą. Vėliau, už poros dienų, kaip ir sakė Reinas, čia atvyko gal trisdešimties žmonių grupė. Nepažinojau nei vieno ir su niekuo nesiruošiau pažindintis, ypač turėdamas galvoje Reino įspėjimą. Reikalui esant, buvau pasiruošęs perrėžti gerklę bet kam. Dar ne to esu daręs. Reinas leido grupei apsižvalgyti, o pats kažkur dingo, bet tai jam buvo įprasta. Aš čia jau buvau viską matęs, tad tiesiog leidau vakara pats vienas savo kambaryje daug ką apgalvodamas ir kažkiek prisimindamas tai, nuo ko bėgau šiuos visus metus.

1 puslapis iš 13 1234511 ... PaskutinisPaskutinis

Žinučių rašymo taisyklės

  • Jūs negalite pradėti naujų temų
  • Jūs negalite kurti pranešimų temose
  • Jūs negalite įkelti priedų
  • Jūs negalite taisyti savo žinučių
  •